Greitieji kreditai neturint darbo

Greitieji kreditai visada buvo “varguolių paskolos”. Jei įprastos bankų išduodamos paskolos nėra prieinamos, jei paraiškos joms gauti yra atmetamos, greitieji kreditai visuomet buvo artimiausia alternatyva. Tai net nebūtinai yra blogiausia alternatyva – ji turi savų privalumų. Tai, kad tokie kreditai yra išduodami mažiau uždirbantiems, kurie negali gauti įprastų paskolų yra akivaizdžiausias privalumas. Bet yra ir kitų. Tai, kad tokie kreditai dažniausiai yra išduodami ne tik tą pačią dieną, bet kartais ir per 15 minučių nuo paraiškos pateikimo. Iš to ir kilo pavadinimas greitieji kreditai.

Istoriškai prie tokių paskolų turėjimo priėjimą daugelis socialinių ar ekonominių rizikos grupių. Vieni iš jų – bedarbiai. Tai žmonės praradę darbą, kuriems gali reikėti papildomų išteklių savo pragyvenimo lygiui užtikrinti. Tam paprasčiausiai valstybės paramos ir santaupų gali neužtekti. Paskolos bedarbiams tokiais atvejais buvo elementariausia išeitis. Kadangi įprastos vartojimo paskolos bankų bedarbiams nebuvo ir nėra išduodamos, pastarieji privalėjo rinktis vienintelę alternatyvą – greitus kreditus.

Visa tai buvo ypatingai aktualu praradusiems darbus, tačiau turint įvairiausių įsipareigojimų. Ne tik virtualių įsipareigojimų savo gyvenimo lygiui ir būdui užtikrinti, bet ir finansinių įsipareigojimų bankams ar kitoms finansinės institucijoms. Pavyzdžiui, ekonominio nuosmukio metu daugelis praradusių darbus turėjo paskolų būstui, vartojimo paskolų ar kitokios paskirties lizingų. Nenorint turėti reikalų su antstoliais reikėjo kažkaip surasti būdą tuos įsipareigojimus padengti. Greitieji kreditai bedarbiams pasitarnavo kaip šių finansinių skylių kamštis. Tačiau reikia pabrėžti – tik trumpajame laikotarpyje.

Laikui bėgant pradėjo vystytis problema, kurios iki tol niekas nenumatė – efektyvaus asmeninio bankroto atvejai. Nedirbantieji galėjo padengti savo įsipareigojimus trumpajame laikotarpyje, bet iš esmės atsitiko tik tai, kad vieni įsipareigojimai buvo dengiami kitais. O palūkanos reiškė, kad tų įsiskolinimų nemažėjo. Priešingai – jų skaičius augo. Visa tai reiškė, kad ilgajame laikotarpyje paskolos nedirbantiems nepasitarnavo finansinių problemų sprendime. Tai turėjo nenumatytų pasekmių.

Augant įsiskolinimams bedarbių ir mažiau uždirbančių tarpe prasidėjo bankroto banga. Tai reiškė, kad nedirbantieji paprasčiausiai nebeturėjo iš ko atlikti kasmėnesinių kredito įmokų. O tai nieko gero nežadėjo, nes nesugebant atlikti tokių įmokų įsiskolinimų kiekis nemažėjo. Priešingai – dėl vėlavimo atlikti įmokas nuobaudų jų kiekis pradėjo dar labiau didėti. Nieko nedarant galėjo kilti dar vienas ekonominis nuosmukis vien dėl to, kad dešimtys tūkstančių žmonių buvo paveikti šių greitų kreditų problemų.

Valstybė nusprendė žengti drastišką žingsnį ir pradėjo riboti kam gali būti suteiktos greitos paskolos. Paskolos bedarbiams buvo vienos iš pirmųjų, kuriomis buvo atsikratyti. Kreditoriai buvo priversti tikrinti kiekvieno pateikiančio paraišką žmogaus finansus ir įsitikinti, kad jis turės galimybes kreditui grąžinti. Todėl vienas iš reikalavimų – stabilios darbo vietos ir stabilių pajamų turėjimas. Tačiau net ir to gali būti maža, jei nėra atitinkami kiti įstatymu įtvirtinti reikalavimai (kredito istorija, šeimos narių pajamų ir įsipareigojimų dydis, etc.).

Štai tokiu būdu paskolos nedirbantiems buvo smarkiai apribotos. Šiandien jos taip lengvai nėra prieinamos, tačiau su tam tikromis išlygomis neturintys darbo vis dar gali gauti greitą kreditą. Tačiau tam reikia gerokai pasistengti ir atitikti kitas įstatyme numatytas sąlygas.